Šventiškai pasipuošę vaikai ir mokytojos vasario 13-ąją susirinko į gražią šventę – „Mažųjų širdelėse – Lietuva“. Gražūs ir jautrūs vaikų ir mokytojų žodžiai, himnas, dainos, eilės, – buvo skiriama Lietuvai. Ir nors už lango gili žiema, sniegas ir ledas tapo ne tik pramoga, bet ir prasmingu, tvariu būdu nuotaikingai pasitikti Lietuvos valstybės atkūrimo šventę. Pagrindiniai mūsų „statybiniai“ ištekliai buvo paprasti ir draugiški aplinkai: sniegas, vanduo, šaltis ir bendruomenės išmonė. Taip gimė spalvotos ledo širdys – geltona, žalia ir raudona, primenančios trispalvę. Iš sniego ir vaikų išmonės atsirado pilys, kurios irgi nusidažė trimis spalvomis. Kitas kiemo akcentas – iš sniego sukasta didžiulė širdis, kurios kontūras nusidažė trispalvės spalvomis. Ši širdis tapo mūsų šventiniu „susitikimo tašku“, vieni atėjo pasidžiaugti, kiti – įsiamžinti, treti – tiesiog pabūti kartu. Širdies simbolis čia ypač prasmingas: jis kalba apie meilę, rūpestį, vienybę. O kai širdies spalvos sutampa su trispalve, atsiranda gražus tiltas tarp pilietiškumo ir kasdienio bendruomeniškumo – tokio, kuris gimsta iš bendrų darbų ir nuoširdaus buvimo drauge. Ši iniciatyva buvo daugiau nei dekoracija. Ji tapo gyva pamoka apie tvarumą ir pilietiškumą. Švęsdami Lietuvos gimtadienį, norėjome, kad šventė būtų ne tik iškilminga, bet ir šilta – žmogiška, artima, kurianti. Spalvotos ledo širdys džiugina ne tik mokyklos, bet ir vietos bendruomenę, o trispalvės fono sniego širdis kviečia draugiškai sustoti, pasidžiaugti ir prisiminti: valstybė prasideda nuo mūsų pačių – nuo mažų, gerų darbų, kuriuos darome kartu.
