Jaukų lapkričio 11-osio vakarą, vos sutemus, vidinis „Pušaitės“ kiemelis prisipildė tyliai mirgančių žibintų ir džiugaus šurmulio. Vaikai, tėveliai ir pedagogai susirinko į Žibintų šventę – akimirką, kai sustojame, įkvepiame rudeniško oro ir pasidalijame šviesa. Mažieji atsinešė pačių pasigamintus žibintus iš stiklainėlių ir spalvoto popieriaus, juos papuošė žvaigždutėmis, lapeliais, švelniai spindinčiomis lemputėmis. Šventę pradėjome bendru pasisveikinimu ir padėka už kiekvieno atneštą švieselę. Jūratė pakvietė visus į trumpą muzikinę kelionę – vaikai pritarė dainelėms, plojimais, ritminiais judesiais, klausėsi, kaip šviesa „skamba“. Mokytoja Loreta papasakojo trumpą istoriją apie seną žibintininką ir mažą žiburėlį, kurį kiekvienas turime savo širdyje ir kuris, keliaudamas iš rankų į rankas, tampa vis ryškesnis, nes dalijantis šviesa jos tik daugėja. Po pasakojimo surengėme žibintų eiseną aplink kiemelį: žingsniavome lėtai, stebėdami šešėlius, šviesos piešiamus raštus ant takelių ir medžių. Sugrįžę visi šildėsi arbata, kalbėjosi, o kiemelyje skambėjo ramios melodijos. Ačiū meninio ugdymo mokytojai Jūratei ir mokytojai Loretai už rūpestingai parengtą, jaukią ir prasmingą šventę, subūrusią bendruomenę. Išsiskirstėme nešdamiesi ne tik savo žibintus, bet ir vidinę šilumą – pažadą ją nešti ten, kur labiausiai trūksta šviesos.
